Nemokami pratybu atsakymai, Pagalba mokiniui - Straipsniai: Žanas Polis Krespelis Dega Top  


Nemokami pratybu atsakymai

Pratybu atsakymai Nemokami pratybu atsakymai Konspektai

DIDŽIAUSIA PRATYBŲ ATSAKYMŲ SVETAINĖ!

Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!

KonspektaiKonspektai dvyliktokui
Pratybu atsakymai

Rūšiavimas pagal dalykus

Sekite mus Facebooke

Top
Žanas Polis Krespelis Dega

Žanas Polis Krespelis Dega (1834-1917m.)

Edgaras Dega gimė 1834 metų liepos 19 dieną Paryžiuje, Sen Žoržo gatvėje. Vaikystėjė jis buvo romus, stropus ir užsisvajojęs vaikas. Kai Dega sukako trylika, mirė jo motina, ir tai jį smarkiai sukrėtė, padarė dar melancholiškesnį. Mirus motinai, tėvas Dega įrašė į Liudviko Didžiojo licėjų. Ten jis pasirodė esąs, kad ir neprastas, vis dėlto labai vidutiniškas mokinys net piešime, nors čia jau buvo nubudusi jo aistra; iš šio dalyko jis niekada negavo daugiau kaip pirmo llaipsnio pagyrimo lapą. Dega jau licėjuje daug piešė, ir tėvas, matydamas čia tik gerą laisvalaikio pramogą, pritarė šiai jo veiklai. Elgtis kitaip būtų buvę nenuoseklu, nes jis pats gyveno dailininkų aplinkoje, ir būtent tėvo svetainėje Dega susipažino su keletu dailininkų, vėliau davusių jam patarimų, ir su keletu įžymių paveikslų kolekcionierių. Šie įdiegė jam savo aistrą, kuri po keturiasdešimties metų pasirodys esanti nepaprastai niokojanti. Kiek vėliau, tėvo ir sūnaus santykiai ėmė gesti, kai Edgaras, devyniolikos metų sėkmingai išlaikęs humanitarinės krypties bakalauro eegzaminus, pareiškė norįs atsidėti tapybai. Buvo smarkiai pasiginčyta, bet susitarta, kad jaunuolis ruošis teisės licenciatui – 1853 metų lapkričio mėnesį jis įstojo į teisės fakultetą,- o savo malonumui toliau pieš. Jis, žinoma, nė kojos neįkėlė į fakultetą, nes dienų dienas iišbūdavo Luvre: studijuodavo meistrų kūrinius, rytais piešdavo antikos galerijoje, popiet kopijuodavo didžiojoje galerijoje, kur buvo muziejaus šedevrai. Šiuo atradimų laikotarpiu Dega intensyviai dirbo. Per maždaug dvejus metus jis nukopijavo dešimtis kūrinių, tarp jų – Puseno „Sabinių pagrobimą“ , Mantenijos „Nukryžiuotąjį“, Holbeino „Onos Klevietės“ portretą ir kt. Vakare, grįžęs pas tėvą, jis vėl piešdavo ir brolius bei seseris versdavo pozuoti. Dega nutapyti šeimos narių portretai nedaug skyrėsi nuo akademinių portretų, kuriuos tapė jo amžiaus Aukštosios dailės mokyklos studentai: šie darbai atrodo šalti, mokykliniai ir nėmaž nepranašauja, kuo jis taps.

Reikia pabrėžti, kad tuo laikotarpiu didelė reikšmė buvo teikiama meistrų kūrinių kopijavimui; manyta, kad tai geriausias būdas jauniems dailininkams įgyti tobulą techniką, ir kopijavimas laikytas svarbesniu nei gyvo modelio piešimas.

Imperatoriškojoje bbibliotekoje Dega susitiko su tėvo draugu Ašiliu Deverija, graviūrų kabineto saugotoju, kuris buvo litografijos specialistas ir jaunajam Dega jis duodavo itin vertingų patarimų. Tuo pat metu, kaip Deverija, su graviūros technika jį supažindino ir kitas puikus jos žinovas- kunigaikštis Stucas. Jis labai gerai išmokė Dega sausos adatos technikos. Taigi, būdamas dvidešimties metų, Dega tobulai mokėjo šias dvi technikas, iš kurių vėliau išgavo visiškai naujų efektų ir jų dėka kartu su Goja ir Delakrua tapo didžiausiu XIX amžiaus grafiku.

Dega, kaip ddailininko, formąvimasi ne pertraukė, o perkėlė į skirtingą plotmę pirmoji kelionė į Italiją. Visą savo vaikystę Dega girdėjo kalbant apie Italiją ir daugeliu atžvilgių gyveno itališkoje atmosferoje. Tuo metu, kai Dega susipažįsta su Italija, matyti, kad jis jautrus ir peizažui, ir, nors vėliau reikš panieką peizažistų dailei,- visų pirma norėdamas šokiruoti impresionistus,- eskizų sąsiuviniuose nusipiešia jį sužavėjusius gamtovaizdžius ir juos aprašo. Beje, Dega smerkimų niekad nereikia suprasti pažodiškai. Jis visą gyvenimą tapė peizažus, o šaipėsi iš plenero tapytojų.

Vėliau, nutapęs „Belelių šeimą“, pilną pirmųjų drąsių bandymų, Dega, keistas dalykas, atsitraukia ir šešerius ar septynerius metus atsideda istorinei tapybai. Tačiau kaip tik šiuo atsitraukimo laikotarpiu jis susitinka su vienu žmogumi, dėl kurio vėliau atsisakys istorinės tapybos. Mat iš jo susitikimo su Mane atsiras impresionizmo sąjūdis, kuris sukels visas tapybos revoliucijas. Mane davė tai, ko jam labiausiai stigo: kito menininko supratimą, vertingą, lengvai pažeidžiamą, bet nuoširdžią draugystę.

Tuo laikotarpiu, kai Dega ėmė bendrauti su Mane, buvo įsitraukęs į tapybą, labai tolimą toms idėjoms, dėl kurių ginčydavosi su draugais, tad šių akyse negalėjo neatrodyti įtartinas. Baigęs „Belelių šeimą“, kurios laisvumas prieštaravo akademistiniams receptams, jis kaip tik nukrypo į akademizmą. Toks jo elgesys atrodo gana natūralus turint galvoje, kad dėl savo ppasiruošimo, žavėjimosi Engru ir Delakrua jis laikėsi nuomonės, jog istorinė tapyba- tauriausias dailės žanras. Šio ambicingo užmojo rezultatai pasirodė gana menki, nors jis labai daug dirbo. Šiandien jau žinoma, kodėl taip buvo: Dega paprasčiausiai trūko vaizduotės ir užmojo perteikiant pasirinktus siužetus. Jis nesugebėdavo nutapyti įtikinamų vaizdų. Jo „Jauniesiems spartiečiams“, „Semiramidei“, „Jeftės dukteriai“, „Orleano miesto nelaimėms“ toli iki grandiozinių Delakrua vizijų. Tapydamas šiuos didelius griozdus, dėl kurių nė kiek neišgarsėjo, tuo pat metu Dega sukūrė ir daug portretų, kurie laisvu ir kupinu užmojo stiliumi yra tų negrabių kūrinių priešingybė.

Dega, kaip portretisto kūryboje, autoportretai vaidina svarbiausią vaidmenį.(Dega drauge su Goja, Sezanu ir Van Gogu buvo iš tų dailininkų, kurie dažniausiai patys save vaizdavo). Iš viso suskaičiuota ne mažiau kaip devyniolika jo autoportretu, tačiau neaišku ko jis ieškojo savo bruožuose. Dega vaizdavo save taip, kaip atspindėjo veidrodis, niūrius savo veido bruožus, neįstengdamas atskleisti vidinio gyvenimo. Apskritai portretai, kuriuos jis sukūrė per septintąjį dešimtmetį, tikriausiai suvaidino svarbų vaidmenį jo evoliucijoje. Vėlesni Mane pasisakymai jį galutinai įtikino atsižadėti didžiojo istorinės tapybos žanro, kuris nebuvo jo sritis, ir turėti omenyje, kad šiuolaikinio gyvenimo reiškimas- anaiptol ne menkesnė veikla. 1867m. Dega konstatavo, kad veltui gaišo laiką, kurdamas akademistines kompozicijas. Tvirtai pasiryžęs vaizduoti savo epochą,- iš ttikrųjų daugiausia vaizdavo savo epochos Paryžiaus aplinką- muzikantus, kepėjus, šokėjas, kavines, gedulą, svaigulį, garvežius, geležinkelio stotis, laivus ir pan. Tačiau Dega neįvykdė užsibrėžtos programos, nes atsisakė gedulo ir svaigulio scenų, tačiau traktavo apsčiai siužetų, liečiančių Paryžiaus gyvenimą ir labiau atitinkančių jo, buržua, pažiūrą į tam tikrus Paryžiaus regionus. Dviejų iš tų siužetų, pasirinktų pirmiausia, jis ilgai laikėsi; jie glaudžiai siejasi su jo gyvenimo būdu ir pomėgiais: tai Opera ir arklių lenktynės. Operą jis pamėgo dar vaikystėje, kuri skendėjo muzikoje. Dega susidomėjo Opera, baletu ir šokiu ne pagautas impulsyvaus jausmo, o paskatintas valios, paremtos tiksliomis techninėmis žiniomis. Pradėjęs nuolat buvoti užkulisiuose, artistų foje bei parteryje, jis ėmė rinkti žinias apie griežtą ir detalią šokio techniką, teirautis dėstytojų ir balerinų, pripiešė sąsiuvinius eskizų ir prirašė pastabų, kurias vėliau naudojo kurdamas paveikslus, pasteles, monotipijas, litografijas ir skulptūras. Stengdamasis sugauti gestą ar pozą, viską žymėjosi ir galų gale taip tiksliai žinojo šokio figūras, lyg pats būtų buvęs baletmeisteris. Labiausiai mėgstama Dega aplinka- Paryžiaus senoji Opera Le Peltje gatvėje, kurią ir vaizduoja du garsiausi jo paveikslai- „Baleto foje Operoje“ ir „Šokio repeticija“, o kiti ne mažiau garsūs kūriniai, kaip „Baleto repeticija scenoje“ ar „Šokėja aunasi batelį“, susiję su Garnje Opera. Be šių baleto, repeticijų ir

kitų scenų, jis sukūrė daug balerinų portretų.

Dega dienos buvo griežtai suskirstytos: rytą- dirbtuvė, popiet- arklių lenktynės, vakare- Opera ir balerinos. Tačiau arklių scenas jis tapė jau ilgą laiką prieš tai, kai pakėlė akis į balerinas. Jo arklių etiudai jau žinomi nuo 1858 metų. 1860- 1862 metais Dega nutapė „Epsomo žokėjus“, 1862-aisiais sukūrė „Džentelmenų lenktynes“ ir „Arklidėje“, o 1866-aisiais- „Kliūtinį jojimą“. Vis dėlto palyginti su baletu arklių lenktynės jam buvo antroje vietoje.

1876 metais Dega nutapo „Absentą“, kuris iš pradžių bbuvo vadinamas „Kavinėje“. Dėl šio darbo kyla skandalas. Vieno laikraščio kritikas rašė: „Tobulas bjaurumas; šis tapinys, nors atliktas palaida technika, yra gryna provokacija. Spalva tokia pat atstumianti kaip ir personažai: netašytas prancūzų darbininkas ir liguista grizetė; tikrai atstumianti pora. Dėmesį patraukia koktus siužeto naujumas. Gėrėtis galima nebent menininko sugebėjimais, bet tik ne siužetu.“ Kiti panašios nuotaikos paveikslai buvo „Pedikiūras“ ir „Medvilnės priėmimo kontora“, „Skalbėjos“.

Per ilgą kūrybos formavimosi laikotarpį, nuo 1860 iki 1872 metų, kai ėmėsi labai skirtingų darbų, Dega, bbe abejo, daugiausia gyveno savo epochos gyvenimu.

1870 metų liepos mėnesį prasidėjęs karas suvedė Dega su Anri Ruaru. Draugystė su Ruaru Edgarui Dega turėjo lemiamą reikšmę. Ji ne tik sustiprino jo polinkius ir suteikė jiems aiškesnę kryptį, bet ir patį RRuarą paskatino imtis tapybos.

Karo pradžioje, įstoję į nacionalinę gvardiją, Dega ir Mane gyveno ne visai taip, kaip paprastai gyvendavo kariai. Kai nebudėdavo vienas generaliniame štabe, kitas bastione, galėdavo grįžti namo ir vykti vakarieniauti pas ką nors mieste. Vėliau, prasidėjus Komunai, Dega iš Paryžiaus išsikėlė, o versaliečiams nugalėjus, tučtuojau sugrįžo.

1873 metų žiemą, Dega grįžus iš kelionės po Naująjį Orleaną, visi veikėjai buvo savo vietose, ruošdamiesi būsimoms ilgoms impresionizmo kautynėms. Palikę „Gerbua“, Batinjolio grupės tapytojai ir jų draugai, kritikai bei rašytojai, susitikimams pasirinko ne tokią triukšmingą kavinę- „Naujuosius Atėnus“. Kokia buvo ši kavinė,mums parodė Dega, atvaizdavęs joje nusmukusią „Absento“ porą ir „Moteris priešais kavinę vakare“.

Pereinant prie tuo metu svarbaus reiškinio- impresionizmo pasirodymo ir šios grupės dailininkų ddvylika metų rengtų parodų, pabrėžtina, jog mintį eksponuoti paveikslus atskiroje patalpoje, apeinant Salono žiuri cenzūrą, kuri Respublikoje buvo dar nesukalbamesnė nei Imperijoje,- visa, kas galėjo pakenkti institucijoms, esamajai santvarkai, buvo laikoma antipatriotiška,- pirmiausia, jau 1867-aisiais, davė Bazilis. Po septynerių metų ją vėl iškėlė Klodas Mane. Iš tikrųjų čia nebuvo nieko originalaus, jau Kurbe ir Mane savo kūrinius rodė šalia pasaulinių parodų pačių lėšomis pastatytuose barakuose. Edgaras Dega ėmė vaidinti svarbiausią vaidmenį, kai Mane, nepaisydamas draugų raginimų, nusprendė neeksponuoti darbų kartu ssu kitais. Dega parodai atsiuntė dešimt savo paveikslų; tarp jų buvo „Šokio egzaminas“, „Baleto repeticija scenoje“, „Skalbėja“, „Arklių lenktynės provincijoje“ ir kt. Visi žino, kiek juoko iš nemokšiškos publikos susilaukė ši paroda.

1879 metais impresionistai jau buvo paėmę viršų ir niekas iš jų nesišaipė, o nesuprantami buvo kiti menininkai.

Ketvirtojoje impresionistų parodoje Dega susilaukė neginčijamo pasisekimo, sulaukė pripažinimo ir įgijo daug gerbėjų.

Dega elgesys tais metais pasižymėjo įžvalgumu, sveiku protu, drąsa, atsidavimu ir kantrybe.

„Visa Dega kūryba rimta,- rašo Polis Valeri.- Nors kartais jis atrodo labai linksmas, įsismaginęs, tačiau savo pieštukui ar pastelei, teptukui, jis niekad neduoda laisvės. Vyrauja valia. Jo štrichas ne visai išreiškia tai, ko jis nori. Jis nepasiekia nei tapybos iškalbingumo, nei jos tiesos; ieško tik tiesos stiliuje ir stiliaus- tiesoje“.

Po 1886 metų Dega mažai palaikė santykiu su impresionistais. Grupinių parodų atsisakyta, ir kiekvienas traukė į savo pusę. Mirė Mane. Likęs vienas Paryžiuje, Dega ėmė vadovautis savo polinkiais ir ryžtingai pasisuko į diduomenę. Tačiau vėliau, likus tik menkiems ištekliams, Dega turėjo atsisakyti ištaigingo gyvenimo.

Nuo to laiko jis paniuro,tapo itin liūdnas ir dar kandesnis. Menininkų bei aukštuomenės sluoksniuose pelnė pikto žmogaus reputaciją, kurios laikas negalėjo išdildyti. Jis ir pats žinojo, kad tie, kkurie jį myli ir kuriuos jis myli, kenčia dėl jo šiurkštumo ir dėl to pasidarė dar niūresnis.

Tuo laiku labai didelį nerimą jam pradėjo kelti ir regėjimas. Iki tol jis mažai dėmesio kreipė į silpnas akis. Nors vėliau jis ir gydėsi, tačiau mirdamas Dega buvo beveik visiškai aklas. Trupučiuką matė tik kairiąja akimi.

Prieš prieidamas prie didžiųjų piešinių anglimi, savo kūrybos pabaigos, Dega patyrė keistą persikūnijimą: paaiškėjo, kad jis poetas.

Dega būtų galėjęs mirti jau 1912 metais: jo gyvenimas buvo baigtas. Po šios datos jis jautėsi visiškai demoralizuotas, nebetapė ir nebepiešė.

1917metų rugsėjo 27-osios rytą mirtis užklupo šį vienišą žmogų,kuris atidavė menui tiek, kiek tiktai galėjo atiduoti paties savęs. Mėnesio pradžioje jis susirgo ir turėjo gulti į lovą. Iškviestas kvartalo gydytojas apžiūrėjo ligonį ir pamatė, jog šis nebepagis. Po kelių dienų dėl kraujo išsiliejimo į smegenis jį ištiko koma ir jis mirė neatgavęs sąmonės. Tada buvo pačios sunkiausios karo dienos, ir jo mirtis liko nepastebėta.

Dega ilsisi Monmartro kapinėse vidury kvartalo, kuriame gyveno nuo jaunystės iki mirties, kur ėjo jo gyvenimas be meilės, visiškai užvaldytas tapybos džiaugsmo ir kančios.

Clicky




Parsisiųskite rašto darbą


Pasirinkite kategorija..

Padėk sau ir kitiems!


Surinkta 67%
Naujas papildymas Surinkta 67%
Pratybų atsakymai yra visiškai nemokami! Tačiau naujų pratybų atsakymų supirkimui reikia lėšų.
Tad dabar įsigiję PagalbaMokiniui.lt kuponą, kurį galėsite panaudoti siųsdamiesi konspektus, prisidėsite prie naujų konspektų ir pratybų atsakymų papildymo!

Siųskite trumpąją SMS žinutę numeriu 1398. SMS tekstas pgmk ir gaukite Jums skirta kupono kodą, kurį galėsite panaudoti parsisiunčiant bet kokį mūsų puslapyje esantį konspektą! Žinutės kaina 0,50 EUR


Superkami pratybų atsakymai!