Nemokami pratybu atsakymai, Pagalba mokiniui - Straipsniai: Knygos "AÅ¡ nužudžiau savo dukterį" recenzija Top  


Nemokami pratybu atsakymai

Pratybu atsakymai Nemokami pratybu atsakymai Konspektai

DIDŽIAUSIA PRATYBŲ ATSAKYMŲ SVETAINĖ!

Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!

Pratybu atsakymai

Rūšiavimas pagal dalykus

Sekite mus Facebooke

Top
Knygos "Aš nužudžiau savo dukterį" recenzija
Romaną tokiu pavadinimu norom nenorom priimi kaip provokaciją ir imi skaityti iš anksto nusiteikęs, kad čia nebus apsieita be patetikos ir spalvų sutirštinimo. Tačiau kuo toliau iriesi per „mažąjį romaną“, tuo labiau aiškėja, kad „socialinė“ problema virsta metafizine, kad negimusio kūdikio nužudymas – ne riebalų nusiurbimas ar auglio pašalinimas. Viena Seimo narė pavadino kūdikį „moters kūno dalimi“ ir pasakė, kad jo likimas – pačios moters reikalas. Na, iš karingojo ateizmo atstovės gal ir nevertėjo laukti kitokios reakcijos. Jei visi kilome iš beždžionių, tai viena daugiau ar mažiau – argi svarbu. Betgi esama ir labai kultūringų žmonių, kuriems abortas – nieko baisaus. Eilinė operacija, ir tiek. Ką jie pasakytų, perskaitę V. Jasukaitytės romaną, kuriame moteris, priversta pasidaryti abortą, klaiksta iki pamišimo ir net išeina į gatvę su plakatu ant nugaros „Aš nužudžiau savo dukterį“? Atlaidžiai nusišypsotų? Pasukiotų pirštą prie kaktos? O gal pritartų mažaraštei kiemsargei, kuri V. Jasukaitytės herojei pasakė: „Tu gal abortą pasidarei ir dabar durniuoji?.. Nesuprantu tokių – tai kam dareis? Aš septyniolika padariau, na ir kas? Va gyvenu, ir nieko...“ Tas „ir nieko“ pribloškia labiau nei „gyvenu“ ir „septyniolika“. Imu suprasti, ką reiškia sąvoka „pragaro vartai“, kuria Biblijoje apibūdintos moters įsčios. Tai prapuolusių sielų vieta, kurioms Dievas lėmė likimą, bet žmogus sava valia jį nutraukė, nedavė jam išsiskleisti, subręsti, susivokti. Įsakymas „Nežudyk“ toks pat svarbus ir subrendusiai, ir vos užsimezgusiai gyvybei.



Ir šis romanas tai liudija. Jo herojė draskosi ir „durniuoja“ (vyro akyse ji „durna“ ir išlieka, nes jis neprisiima nei kaltės, nei atsakomybės už nutrauktą gyvybę, mat yra iš tų „normaliųjų“, kuriems abortas – operacija, ir tiek), savo išsišokimais gąsdina aplinkinius ir skriaudžia šeimą, girdi savo negimusio kūdikio – į rūką panašios mergaitės – balsą, laksto po vienuolynus ir bažnyčias, rašo į Seimą, kreipiasi į policiją, prokuratūrą, nes laiko save nusikaltėle, žudike. Būtų galima teigti, kad herojės kaltės jausmas hipertrofuotas, gal net nenatūralus, bet kuris gi iš mūsų galėtų taip sakyti, jeigu visi esame iš kaltųjų giminės? Atviras, paprastas, stebėtinai taupus ir tikslus autorės stilius – jokio „meno“, jokių „aukštų materijų“, paslėptų metaforų, užtat skaitai sąžiningą, profesionalų, negana to – jaudinantį kūrinį. Kuriame yra kažkas daugiau nei vien „aktuali socialinė problematika“. Herojės pokalbis su negimusia mergaite man priminė lenkų rašytojos D. Terakowskos „Belytį“, romaną, kuriame besilaukianti paauglė kalbasi su savo kūdikiu. Abiejuose kūriniuose užsimezgusi (ir abiejuose – nužudyta) gyvybė atsiveria kaip dviejų pasaulių ryšininkė, kaip moters sielos, o ne kūno dalis. Užtat įsivaizduokite, kaip baisu netekti sielos dalies. Ir ryšio su metafiziniu pasauliu. Pasilikti akis į akį su materija – su mirtimi, nykimu. Nevaisingumu.



Autorės profesionalumas neleido jai nuslysti į pigių triukų sritį. Tariama beprotybė ir gulėjimas psichiatrijos klinikoje nesuteikia herojei kaltės atleidimo, o romanui – abejotino pikantiškumo. Romanas išlieka vientisas iki galo – nepaprastai dinamiškas, impulsyvus, parašytas tarsi vienu atsikvėpimu. Įtikina pasirinkta kūrinio forma – „mažasis romanas“. Įtikina ir šie žodžiai: „...kodėl neteko sutikti nė vienos taip kaip aš kenčiančios moters. Nujaučiau, kad jų yra labai daug, bet jos gyvena savo tylos kalėjimuose kartu su nepagimdytais vaikais. [...] Tos moterys gyvena, augina kitus vaikus, bet jų meilė – išvirusi, be gyvybės, ji pamažu virsta drebučiais, klijais, šiaip taip suklijuojančiais kankinantį gyvenimą.“ V. Jasukaitytės romanas liudija, kad meilė negali būti dalijama ir seikėjama – ji beribė, jos užtenka kiekvienai užsimezgusiai gyvybei.



Superkami pratybų atsakymai!