DIDŽIAUSIA PRATYBŲ ATSAKYMŲ SVETAINĖ!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
| Knygos "Visada su tavim" recenzija |
|
Violeta Židonytė tampa ne tik įdomia, bet ir produktyvia rašytoja: vos pernai išleidusi romaną “Ateik ir pasilik”, ji jau spėjo parašyti ir tęsinį - “Visada su tavim”. Iš tiesų tai atskira knyga, tik veikėjus sutinkame tuos pačius, su kuriais susipažinome romane “Ateik ir pasilik”, todėl įdomu stebėti jų santykių raidą, konfliktus, komplikacijas, viltis ir jų žlugimą, o paskui vėl netikėtai sušvitusią šviesą tunelio gale. Siužetas diskutuotinas. Galima jį laikyti banaloku – ak, ir vėl nelaiminga meilė! - tačiau meistriškai supinta intriga ir lengvas, pagavus stilius privertė perskaityti knygą per du vakarus, neatidedant į šalį. Nors romaną „Visada su tavim“ galėtume, kaip minėjau, laikyti įprastu meilės romanu su tradiciškai laiminga pabaiga, vis dėlto reiktų pabrėžti, kad šioje knygoje bene kiekvienas skaitytojas ras kažko jam įdomaus – temų ir detalių daug, gal netgi per daug – tai ir kelionių įspūdžiai, ir istoriniai momentai, ir neblogas italų kultūros pažinimas, ir geografiniai bei kulinariniai ekskursai, ir poezija – o kaipgi kitaip juk mylimasis – italų menininkas. Šiuo požiūriu knygą galime laikyti pakankamai kosmopolitine. Tačiau atiduodama duoklė ir lietuviškumui, patriotiškumui – bandoma parodyti Lietuvą, kaip postsovietinį kraštą, svetimšalio akimis. Tai gana naujas ir netikėtas aspektas – nors nedaug, bet prisilytėjama prie mūsų istorijos, prie sovietinės okupacijos ir vėl atkurtos nepriklausomybės temos, kas galėtų būti įdomu jaunosios kartos skaitytojui. ...Ji dar labai gerai prisiminė, kaip ir kokios šventės buvo švenčiamos sovietmečiu, kai mokėsi vidurinėje mokykloje – su raudonomis vėliavomis ir komunistiniais plakatais. Ji pasakojo Salvatorei, kad tose demonstracijose visi mokiniai – ir, žinoma, suaugusieji- gegužės pirmąją turėdavo nešti plakatus su baltais balandžiais, o rudenį – Rusijos spalio revoliucijos metinių proga – įkyrėjusius raudonus transparantus, šlovinančius darbininkų klasę, socializmo laimėjimus ir kažkada jau tuoj tuoj visiems nušvisiančią komunizmo saulę. Jis juokėsi. Sakė, jog tai tragikomiška. Ne, ginčijosi Salvija, tai- tragiška ir šventvagiška, kai žmonės verčiami garbinti savo budelius! Ir baisu, nes šlykščiausiai prievartaujama okupuota, pavergta tauta… <…> <...> Salvatorė net nenorėjo tikėti. Iš tiesų, to nepatyrus, neišgyvenus, viskas atrodo kaip totalus absurdas - kaipgi patikėsi? Įdomiai, žaismingai, kartais komiškai piešiamos situacijos, herojės mylimajam, italui Salvatorei, viešint Lietuvoje, kai jiedu vaikštinėja po restauruojamas bažnyčias, naktinį Vilnių Vasario 16-ąją, kai vyksta į Grūto parką apžiūrėti buvusių komunistinių „dievukų“. Net ir ten jiedu patiria nuotykį, kuris, tiesa, galėjo būti ir labiau išplėtotas. Nepaisant pernelyg tradicinio meilės romano šablono (susitiko – pamilo – išsiskyrė – susitaikė), skaitymas malonus ir pagavus. Stiprūs, dažnai alegoriniai yra gamtos peizažų aprašymai. ...Nesuskaičiuojamos kalnų viršūnės, kur ne kur pasipuošusios lengvų baltų debsėlių avinukais, išblunkančios melzgnam ūke, artimos ir tolimos – visas pasaulis plytėjo po jų kojomis. Gerą įspūdį daro santūrus, elegantiškas meilės scenų vaizdavimas, nesistengiant, kaip dabar madinga, nustebinti skaitytojo nuoga fiziologija, o paliekant ir paslapties, erdvės paties skaitytojo vaizduotei. Autorė neabejotinai sugeba valdyti sakinį, jaučia žodžio svorį ir spalvą, bando gilintis į personažų psichologiją. Vis dėlto norėtųsi palinkėti rašytojai neišeikvoti gana ryškaus literatės talento vien pramoginei literatūrai, o pamąstyti ir apie sudėtingesnes, komplikuotesnes temas. Ji tą gali. |
· Parašė
· 2012.10.14 18:07
Recenzijos · 904 Peržiūros ·
|
