DIDŽIAUSIA PRATYBŲ ATSAKYMŲ SVETAINĖ!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
| KNYGOS "X KARTA" RECENZIJA |
|
Knygą, kuri be jokios abejonės išlipa iš tradicinio romano žanro, ir kurią aš linkęs pavadinti romano, komikso ir žodyno deriniu su statistikos prieskoniais, sukūrė kanadietis skulptorius Douglas Coupland. Sąmoningai nenaudoju žodžio „parašė“, nes knygos struktūra neleidžia lengva ranka šito padaryti. Pirmiausiai knyga skiriama būtent amerikietiškajai kultūrai, su įvairiais jos stereotipais, žymių žmonių pavardėmis ir kitais specifiniais elementais. Tad greičiausiai, būdamas amerikiečiu (ar bent kanadiečiu), suprasčiau ją kiek kitaip. Tačiau taip pat nesu ir kokios nors Afrikos genties medžiotojas... Turėčiau sakyti, kad gyvenu valstybėje, kuri kuriama pagal vakarietiškąjį modelį, tad man toli gražu nesvetimos ir vakarietiškosios kultūros problemos. Kaip tik įvairiausioms visuomeninėms problemoms ir skiriama ši knyga. Tekstas šaukte šaukia visiems gerai žinomą lotynišką posakį „quo vadis?“ (liet.: ,,kur eini?”). Šiandieninis akceleracinis variantas galėtų skambėti maždaug taip – „Kur bėgi?“ arba „Kur važiuoji?“. Pagrindiniai personažai – Dagas, Klerė ir Endis – neapsikentė begaliniu skubėjimu be tikslo ir savo noru „pristabdė“. Ko gero jie įgyvendino daugelio žmonių svajones, tiesa tam daugeliui tai buvo nerealios ir neprotingos, netgi vaikiškos (neigiama prasme) svajonės, kuriomis jie ne tik su niekuo nesidalindavo, bet vargu ar įstengė pripažinti jas patys sau. Kuriami personažai yra saviti maištininkai, tačiau jų maištas pasyvus. Nusivylę darbu milžininškoms korporacijoms ir jų santykiavimu su žmonių masėmis (kaip tik šitai ir yra pavaizduota knygos viršelyje), trijulė pradeda gyvenimą iš naujo, persikelia gyventi į mažus namelius kažkur pasaulio užkampyje, dykumoje. Mėgstamiausiu laisvalaikio užsiėmimu jiems tampa išgalvotų ar tikrų istorijų, pramintų „pasakomis prieš miegą“, pasakojimai. Visgi jie išlaiko gana sveiką požiūrį į save, aplinkinius žmones. Priešpaskutiniame skyrelyje „Lauk žaibo“, apibendrinama taip: „...prisimenu kadaise matytas Australijos nuotraukas, kuriose tvoros nuo kiškių dalija gamtovaizdį į dvi dalis: vienoje pusėje – vaisinga, teikianti gyvybę ir skęstanti žalumoje žemė, o kitoje – grūdėtas, perdžiūvęs, beviltiškas mėnulio peizažas“. Ir pasak savo istoriją skaitytojui pasakojančio Endžio visi jie pasirinko gyventi būtent „mėnulio pusėje“ ir to nei kiek nesigaili, nors ir puikiai supranta pasirinkimo pasekmes. Viena jų – atitolimas nuo šeimos, nuo tų žmonių, kuriuos tau paskyrė atsitiktinis likimo kauliukų ridenimas. Kiek tai neigiama ar, galbūt, teigiama pasekmė palieku spręsti kiekvienam asmeniškai. Visgi knygoje daug kalbama ne tik apie pasidalijimą į tarnaujančius sistemai ir maištaujančius prieš sistemą, tačiau ir kiek žemiškesne tema – apie skirtingo amžiaus kartų, t.y. tėvų ir vaikų, tarpusavio nesupratimą. Tai kartos knyga, turinti savyje tą keistą nostalgiją, lyg būtum praradęs kažką, ko net neturėjai galimybės gauti. Tuo ji matyt susišaukia su Keruako „Kelyje“ ar Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Maištautojai prieš ekologines ar socialines problemas perskaitę ją sulauktų ne tik tiesioginio palaikymo, bet ir šiek tiek ironiškos savirefleksijos, o jauni žmonės, manantys, kad gimė ne laiku ir ne vietoje, arba tiesiog niekaip nerandantys savo vietos po saule, turėtų surasti ją šios knygos puslapiuose. |
· Parašė
· 2012.10.14 18:07
Recenzijos · 844 Peržiūros ·
|
