DIDŽIAUSIA PRATYBŲ ATSAKYMŲ SVETAINĖ!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
| Knygos "Pažadas" recenzija |
|
Nebeduodame įžadų, sako man. Pasenęs žodis, ne pats savaime pasenęs, o tiesiog nebevartojamas, nes nebėra aplinkos, kurioje jį galima būtų išgirsti ar pačiam pasakyti. Šitas žodis tik žemaitiškai kiekvienais metais nuskamba Žemaičių Kalvarijoje per atlaidus – kai „apsižadėję“, t. y. davę įžadus, krenta kniūpsti ant sausos ar dumbluotos (nelygu, koks tą savaitę oras) žolės aplink staciją. Užtat žodis „įžadas“ iškart ir nukelia į kaimą, į praeitį – neskubrias šnekas, radijo imtuvą ant klijuote apdengto stalo, kryžiažodžiai šeštadienio laikraštyje, pečiuje kepti blynai... daugybė pamirštų, netaisyklingų, nebevartojamų žodžių, skirtų nebesantiems daiktams ir nebeveikiamiems veiksmams pavadinti. Iškart sugrąžina tai, kas seniai praėjo ir ko daugiau nebebus, o gal niekad Lietuvoje ir nebuvo. Nes kalbu šįkart ne apie lietuvišką, o apie prancūzišką kaimą. Apie pažadą, turintį šventesnę ir didesnę – įžado - reikšmę. Apie Sorj Chalandon Bretanės kaimelį. Kuriame geriama ne naminė, o baltas vynas, kurio niekas neišardė ir nenumelioravo, neišdraskė namų ir bendruomenės; kuriame žmonės, pažįstami nuo kūdikystės, vieni kitiems duoda paslaptingą Pažadą. Bretanės kaimelyje, tokiame nežymiame ir paprastame, kad neminimas net jo vardas, gyveno senukų pora – Etjenas ir Fovetė, sprendę vakarais kryžiažodžius ant klijuote su aguonom apdengto stalo, vienas kitą mylėję iki pat mirties. O po mirties kaimelio gyventojai, kiekvienas su sava istorija ir biografija, nesvetingi, niūrūs ir mažakalbiai, savo noru duoda Pažadą: išlaikyti Etjeno ir Fovetės namą Ker El – angelų buveinę – tokią, kokia ji buvo jiems esant gyviems. Mokytojas ir kavinės šeimininkas, Mertjenas, Martinas, Bocmanas Leo ir visi kiti degioja šviesą, laisto gėles ir vaikšto po namą. Kiekvieną vakarą. Nes taip reikia. Nes visi jie – sudiržę ir pasenę, gyvenimo suriesti į kuprą ir nukamuoti, dar gali prisiminti Etjeną, jauną ir beatodairišką, ėjusį miestelio gatvėmis su Fovete ir į nieką nekreipusį dėmesio. Ir svarbiausia – pasakojusį jiems, snarglėtiems ir apskurusiems vaikiūkščiams, įvairiausias istorijas. Apie Miloną Krotonietį. Apie Anku, mirties vežiką. Ir apie sielų žibintą, kuriame glūdi įkalintos mirusiųjų sielos. Ir netgi apie tai, ką reikia daryti, kad mirusieji taip greitai nepaliktų savo namų. Etjenas paaiškino, kad kai labai stipriai myli tą, kuris išeina anapus, dar gali jį sulaikyti. Negalima leisti mirčiai įslinkti į namus: reikia garsiai trepsėti vaikštant, atidaryti duris, lyg eitum į darbą, ir atverti langus saulei. Skurdi ir paprasta, dažnai purvina ir rūsti Chalandon tikrovė. Savotiškai „medinė“ ir kalba. Paprasti žmonės, netobuli ir kartais niekingi. Bet juk netobula ir žmogaus prigimtis. Norisi būti geram, norisi antrąkart įbristi į tą pačią upę, grįžti į vaikystę ir išpirkti visas per amželį padarytas nuodėmes, saugant nuo nebūties mylimų žmonių sielas. Norisi išsaugoti vaikystę ir idilišką praeitį, užkonservuoti ją – kad ir lempoje, padarytoje iš XVIII amžiaus laivo ritės. Kad ir Ker El, kuriame niekas nesikeitė per visą Etjeno ir Fovetės gyvenimą. Ir atrodo, kad sukūrus gyvybės iliuziją, name išliks ir meilė. Tačiau meilei išlaikyti reikia kur kas daugiau. Reikia tiek, kiek dažnai neįstengiame... ir pasirodo, kad daugiausia, ką galime padaryti – tai prideramai atsisveikinti. Atsisveikinti su savo praeitim, su blogais darbais, slaptom niekšybėm ir smulkiais nusikaltimais. Apmaudais, pykčiais ir negandomis. Praeitis tolsta nuo mūsų, miršta kiekvieną minutę, kaip Etjenas ir Fovetė. Pripažinti, kad neįstengė išlaikyti Pažado, ir užberti žemės ant senukų karsto, reikia daug pastangų. Pripažinti, kad atiduotum viską, kad tik niekas nesikeistų ir praeitis išliktų dabartim – taip pat. „Aš atiduočiau tūkstantį savo gyvenimo metų, kad galėčiau gyventi su Etjenu ir Fovete“, – sako autorius, karo žurnalistas Sorj Chalandon, kaip atsvarą karštligiškam gyvenimo ritmui, karams, kurių atgarsiai pasiekia atokiausius žemės kampelius, parašęs paprastą ir tyčia skurdžią istoriją apie kaimelį, sielų žibintą ir meilės tvarumą. Tik nėra tokio įžado, kurį davę, galėtume nusipelnyti kaimiškos ramybės. |
· Parašė
· 2012.10.14 17:49
Recenzijos · 838 Peržiūros ·
|
