DIDŽIAUSIA PRATYBŲ ATSAKYMŲ SVETAINĖ!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
| Knygos "Gali rytojui užsakyt man karstą" recenzija |
| Grakščiai, bet kartu tvirtai supinta ir šmaikščiai papasakota istorija, kurios atomazga bei atsakymai į visus klausimus, kaip ir dera žanro kanonams,- paskutiniuose puslapiuose. Pinigai, meilė ir kerštas – trys siekiamybių blokai – ant tokių pamatų suręsta begalė detektyvinių siužetų, bet M. Millar „Gali rytojui užsakyti man karstą“ išsiskiria iš kitų. Kuo? Sunku pasakyti, kas: ar romano intriga, ar pasakojimo būdas,- patraukia, suvilioja skaitytoją ir neleidžia atsitraukti nuo knygos, kol nepadėtas paskutinis taškas. Siužetas supintas logiškai ir tvirtai: nei neįtikinančios motyvacijos, nei superveikėjų,- nieko neįmanomo, viskas lyg ir iš tikrųjų, jei ne tas atsainus tingokas pasakojimas, kuris neleidžia veiksmui tapti vyraujančiu. Tai, kas vyksta, neiškyla į pirmąjį planą, istorija pasakojama nespuikuojant. Trys keistos mirtys – neabejotinos žmogžudystės – įvyksta lyg kažkur kitur ir nesukrečia: gal todėl, kad jomis nesimėgaujama, o gal, kad žūsta žmonės (išskyrus tik Dženkinsą), kurių iki jų mirties „nebuvome susitikę“, tik žinojome, kad kažkur tokia yra, o gal buvo. Jokio mėgavimosi nusikaltimo išaiškinimo įtampa, nes viskas atsiskleidžia lyg ir savaime (juk ir nebuvo itin kruopščiai slepiama), jokių įmantrių minties žaidimų ar fizinių perkrovų: nei kruopštaus įkalčių rinkimo, nei nutrūktgalviškų gaudynių. Jei labai norėtųsi surasti priekabių siužeto sąrangai, yra viena vietelė, paliekanti abejonės klaustuką: kokiu būdu Ridas surado Tulą Lopes, kai Aragonas dar nebuvo iki jos prisikapstęs. Bet šitą reikalą palikim aiškintis detektyvus skaitantiems tik tam, kad rastų juose autoriaus klaidų. Ne siužeto įmantrumas didžiausia šio kūrinio vertybė, o pasakojimo lengvumas, gyvi, kartais šmaikštūs dialogai bei dėmesys vaizdo detalėms, gebėjimas jas tiksliai apibūdinti taikliais ir netikėtais palyginimais. Kaip susilaikysi nepacitavęs: „Jis toliau gurkė ypatingąjį Violetos Smit sekmadienio skrebutį. Skonis buvo kaip pirmadienio ryto.“ „Staiga mirštantysis paskutinį kartą trūktelėjo lovoje, lyg saulės spinduliai būtų kliudę taikinį“ „Nors alus buvo stiprus, Mergelės skulptūra nepagražėjo.“ „- Jums gal negera, pone Aragonai. Jei vėl vemsit, prašyčiau atidaryti langą. Jis atidarė.“ „- Puiku, eisim prie reikalo.- Vyresnysis inspektorius atsisegė kelnių diržą, ir jo pilvas plūstelėjo į tarpą tarp jo ir stalo lyg avarinė pagalvė, kuri išsipučia nuo sutrenkimo.“ Kadangi baigti reikia išvadomis, prašom: tikrai smagus romanas. Tik neapleidžia įspūdis, kad istoriją pasakoja Raimundas Čandleris – papsėdamas pypkę ir kažkodėl apsimetęs moterimi. Bet, kas nepažįsta R. Čandlerio, gali skaityti sau į sveikatą ir nesukti dėl to galvos. |
· Parašė Admin
· 2012.10.13 20:03
Recenzijos · 795 Peržiūros ·
|
