DIDŽIAUSIA PRATYBŲ ATSAKYMŲ SVETAINĖ!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
Tai didžiausia Lietuvoje nemokamų pratybų atsakymų svetainė. Moksleivis užsukęs čia, negali aklai nusirašyti, atvykęs čia jis turi tiesiog pasitikrinti jau atliktus namų darbus!
| Knygos "Dviejų mėnulių baras" recenzija |
| Dalia Jazukevičiūtė sumušė visus skubraus rašymo rekordus ir per vienerius metus skelbia jau trečiąjį romaną. Pristatant pirmąjį – „Anarchistės išpažintį“, – pamenu, ir Viktorija Daujotytė, ir Vanda Juknaitė kalbėjo, jog ta knyga – jau literatūra. „Neliteratūra“, – sako elitiniai poetai užkulisiuose. Teigiama, kad pas mus jau tampa įprasta, jog rašo išmokusiosios rašyti. Tačiau tai, ką jos parašo, nėra kūryba ir literatūra. „Neblaškyk tu savo energijos ir nerašyk apie tas moteris, – pamokomai antrina viena mano draugė. – Neliteratūra tai, ką jos rašo. Juk tiek daug jaunų talentingų autorių kyla.“ Džiugu, kad žmonės taip gerai žino, kas yra tas mistinis dalykas – „literatūra“. Aš nežinau. Man įstrigo amerikiečių filosofo Richardo Rorty’o mintis, kad žodžiai „filosofija“ ir „literatūra“, – mes pridursime „žurnalistika“, „kulinarijos knygos“ ir t. t. – reikalingi bibliotekų katalogams. Atrodytų, kad realybėje šios ribos išnyksta. Lieka tekstai, kuriuos perskaičius vienoje ar kitoje šviesoje, jie ima ką nors byloti arba tyli kaip nereikšmingi. Fenomenologizuojantis sociologas geba interpretuoti ir reklaminius užrašus. Užmesiu akį, mąstau, į trečiąjį D. Jazukevičiūtės romaną: gal praslys nepastebimai, neliks jokios minties, ir galėsiu išvengti klampios diskusijos – literatūra čia ar neliteratūra. Atsiverčiu, pasitinka ištrauka iš Dostojevskio „Brolių Karamazovų“: „Bet vargas tiems, kurie patys save sunaikino žemėje, vargas savižudžiams. Manau, kad nelaimingesnių už juos negali nė būti.“ Aišku, kad įkliuvau į savo pamėgtą „mažutėlių“ tematiką. Knyga apie pažemintus ir nuskriaustuosius. Kaip, beje, ir „Juodas kvadratas“ ar „Anarchistės išpažintis“. Tik pirmojoje knygoje tas „pažemintumas“ reiškėsi kaip tam tikras spaudimas – pasakotoją slegia jos pačios liguistos priklausomybės ar naikinančios meilės. „Juodame kvadrate“ rakursas keičiasi. Pagrindinė veikėja jau ne anarchistė, o atsiskyrėlė dailininkė. Jai jau nerūpi pertvarkyti pasaulį ar net pačią save, ji tiesiog stengiasi bet kuriomis gyvenimo aplinkybėmis išgyventi, išlaikydama savo įsivaizduojamą pasaulio autentiką. Su „anarchiste“ ją sieja nebent kartkartėmis išnyrantis raiškos agresyvumas. Bet ji jau švelnesnė. Ir, skirtingai nuo „anarchistės“, – stipri. Dar stipresnė, beveik mitiškai stipri, pasirodė šokėja – trečiojo romano „Dviejų mėnulių baras“ veikėja. Ją supantis pasaulis – nei tausojantis, nei palankus. Nusižudo du jos labiausiai mylėti vyrai – tėvas ir mylimasis. Ji išlieka. Net nesusvyravusi. Net nenuėjusi pas psichoterapeutą ir nepaieškojusi paguodos alkoholyje ar narkotikuose. Tiesa, turi draugę – rusę iš Pamaskvės. Taip pat šokėją. Ji tiesiog šoka, nesvarbu, kad už pinigus, kad vyrams, kad baruose. Jos tai tarsi neliečia. Ji šoka sau. Tobula ir puiki. Tarsi mitinė deivė, atsitiktinai atklydusi į šį nedraugingą pasaulį. Autorė šiuos jos šokius ypač pakiliai aprašo. Atrodytų, kad šokėja iš Londono naktinių barų tampa pirmojo romano veikėjos anarchistės antipodu. Nebent būtų galima ją vertinti kaip depresuojančios ir besiblaškančios „anarchistės“ idealiojo „aš“ projekciją. Šokėja atrodo tauresnė ir iš tiesų literatūriškiau nutapyta. Anarchistė – gyvesnė ir įdomesnė. Kuri alternatyva ir kuris teksto konstravimo kelias perspektyvesnis? Romanas parašomas taip, kaip pavyksta. Anarchistė – nedauginama ir iki begalybės netiražuojama. Šokėjų, dailininkių ir kitų likimo pažeistų, bet jam atsispyrusių moterų galeriją galima plėsti. Skaitydama D. Jazukevičiūtės knygą, prisiminiau, kad mane visada slėgė moterų žurnaluose skubos tvarka aprašytos moterų gyvenimo istorijos. Turėjusios simbolizuoti jų sunkią dalią, netgi tragediją, bet sukėlusios tik banalumo prieskonį gomuryje. Kiek galima zyzti ir skųstis vyrais? Juk reikia ko nors nauja sau apie gyvenimą pasakyti pačioms. Yra šis niuansas ir naujojoje autorės knygoje: ir zyzimas, ir bandymas pasakyti. Bet yra ir kitų. Keistai atrodo ta tarsi iš XIX a. atkeliavusi rašymo stilistika, persmelkta nežinia kokio dirbtino švelnumo ir nesibaigiančių deminutyvų. Tai turėtų liudyti autorės artimumą klasikinio rusų romano tradicijai. Tačiau kyla abejonė, ką galima pasakyti XXI a. skaitytojui be ironijos ir autoironijos. Nebent emociškai užliūliuoti. Šis romanas turi tokią intenciją ir šiuo aspektu atrodo padoriai patrauklus (neaiški ir giliau neįprasminta atrodo tik pagrindinės veikėjos nuklydimo su homoseksualiu draugu į Norvegiją istorija). Tie, kas žavėjosi anarchistės laisvumu, turės galbūt nusivilti. Moralinių papročių sergėtojai knygos gali nesibaiminti. Pagrindinė veikėja – stipri vienmylė, tebegyvenanti mirusio tėvo atminimu ir niekada neišsipildžiusios meilės ilgesiu. Ji atsilaiko prieš baro aplinkos galimas pagundas. Tarsi būtų iš monolito. Skeptikas pasakytų – tokių nebūna. Literatūriškai tai irgi atrodo galbūt kiek dirbtina. Tačiau galimų charakterių ir tipažų pasaulyje – neišmatuojama galybė. Gimė pas mus ir tokia – stipresnė už aplinkybes. Priimkime ir pamilkime. Gal būtų laikas liautis ujus literatūrines veikėjas už jų būtas, nebūtas nuodėmes ir įvairiausius netobulumus ir niekinti moterų prozą kaip antrarūšę. Ji yra tokia, kokia yra, – galbūt ne visai elitinė literatūra. Tačiau kai ką pasakanti apie moters gyvenimą čia ir dabar, o svarbiausia, – savivoką. D. Jazukevičiūtės tolimesnio rašymo stipriausia grandimi (abejoju, kad rašančioji dėl mūsų pamykimo ims ir sustos) ir galėtų būti socialinio romano įtvirtinimas. Jo stokojame. Pamenu, pernai per tarptautinį literatūros forumą Jurbarke užsieniečio rašytojo paklausti: „Kokį lietuvių autoriaus socialinį romaną galėtumėte rekomenduoti paskaityti, nes įdomu, kaip Jūs išgyvenote šiuos visus istorijos pokyčius“, – sutrikome. Nežinojome, ką atsakyti. Tarsi tokio nėra. Pasirodė, kad socialinės istorinės realybės raidą geriausiai liudija pačiam sau rašyti Vytauto Kubiliaus dienoraščiai. Vandos Juknaitės romaną „Išsiduosi. Balsu“ tik iš dalies būtų galima priskirti socialinio romano žanrui, nes, mano galva, jis vertikalus – tai išskirtinai aukštos moralinės gaidos kūrinys, primenantis biblinius tekstus. Socialinis romanas visada reikalauja ir tam tikro panoraminio matmens. D. Jazukevičiūtės knygoje rusena tam tikros latentinės socialinės gijos. Veikėjos tėvas ėmė gerti, žudėsi dėl to, kad pertvarkos metais prarado darbą kuro aparatūros gamykloje ir naujo nesusirado. Tačiau šią problematiką kol kas skandina begaliniai psichologiniai išgyvenimai. Rašančioji, mano galva, yra pajėgi suveržti nuo išgyvenimų tirpstantį pasakojimą, bent jau juos nutylėti ir išryškinti aštresnius gyvenimo posūkius ir kampus. Nenustebsiu, jei būsime pakviesti ir į ketvirto D. Jazukevičiūtės romano pristatymą. Tik būtų gerai, jei tai nenutiktų po metų. Tikrai geros knygos, kaip ir vynai, tam, kad subręstų, reikalauja laiko, skirto jiems išlaikyti ar parašyti. Romanų rašymo kaip išlaikyto arba tik pilstyti parengto konjako metafora gal ir dera žurnalistinei praktikai, bet kelia pernelyg daug iliuzijų skleidžiančią įtampą, pasirinkus kelią į tą sunkiai nusakomą, bet savaip reiklų dalyką – literatūrą. |
· Parašė Admin
· 2012.10.13 20:02
Recenzijos · 784 Peržiūros ·
|
