Knygos "Pirate latitudes" recenzija
Parašė · 2012.10.14
Crichtono istorijos pradžia – Karibai, 1665-ieji. Port Royal’is – niūrus, galvažudžių perpildytas, turtingas ir pavojingas Britų imperijos avanpostas Jamaikoje, iš visų pusių apsuptoje Ispanijos karalystės teritorijų. Port Royal’is – galvažudžių pilnas tų laikų miestas su eilėmis tavernų, grogo smuklių, viešnamių, garinę pirtį primenančiu klimatu — tai pats tiesiausias kelias į kokios nors mirtinos tropikų ligos glėbį arba... ant durklo smaigalio.
Karalius Čarlzas II pasirašė trapią taikos sutartį su Ispanija, bet anglų piratai, save vadinantys... „laisvai samdomais jūreiviais“ (privateers) – nepraleidžia progos nutrūktgalviškai paplėšikauti.
Kapitonui Čarlzui Hunter‘iui Ispanijos auksas – tai vertybė, kuri tiesiog graudžiai šaukiasi būti priglaudžiama kito šeimininko, o įstatymai palankūs tiems, kurie lipa per kitų lavonus...
Šio piratų nuotykio didvyris ir pagrindinis herojus – Čarlzas Hunter‘is, laivo Cassandra kapitonas – „vertingiausias Karibų baseino piratas“. Moterys jį vadina šunsnukiu, niekšu, piktu, pagiežingu galvažudžiu, nedoru kalės vaiku, tuo pačiu jam merkdamos akį ir lyžtelėdamos lūpą... Crichtonas tikrai sukūrė prašmatniausią, nuostabiausią ir narsiausią jūrų vilką pasaulyje. Kai jį pasiekia gandas apie nuo Didžiosios Armados per uraganą atsilikusį ispanų galjuną, prikimštą nesuskaičiuojamų turtų, saugiai besislepiantį netoliese esančios Ispanijai priklausančios salos įlankoje, saugomoje neįveikiamos tvirtovės patrankų, Hunter‘is negali atsispirti pagundai. Nesvarbu, kad 300 vyrų prieš metus padėjo galvas, bandydami įveikti tą pačią tvirtovę, kuriai vadovauja pats Ispanijos karaliaus favoritas – didžiausias pasaulio niekšas, kuriam iškankintų mirštančių aukų vaitojimai – tikras atsipalaidavimas.
Akimirksniu Hunter‘is surenka piratiškąją „A“ komandą. Don Diego de Ramano – arba „ŽYDAS“ – sugebantis pagaminti sprogmenų ir jų priedų net iš žiurkių vidurių; Misteris Enders‘as – žemėje – kirpėjas ir chirurgas, jūroje, kai reikia stovėti prie šturvalo, – tikras menininkas; Lazue (suanglintas prancūziškas Les Seux) – įsivaizduokite – moteris-piratė, matanti geriausiai ir toliausiai už visus bei mūšio įkarštyje galinti apnuoginti krūtinę, kad priešai visiškai pasimestų; Bassa – Marokietis milžinas juodis (tais laikais ir ne vergas?) – gal kažkas jam ir nupjovė liežuvį, bet jis – geriausias alpinistas toje gąsdinančioje kompanijoje: pirmas užsikars 100 m aukščio plikos uolos siena (paminėsiu, kad chebra turėjo netgi improvizuotą kalnų kopimo įrangą (kaip tiems laikams); ir, pagaliau, Sanson‘as – prancūzas, žiauriausias žudikas Karibuose...
Crichton‘as siunčia savo margaspalvę įgulą į Matanceros salą; tai ispaniškai reiškia „skerdyklą“ ir tai jau tikrai pati subtiliausia užuomina į kraujais pasruvusią piratų sakmę... „Mes pamerkti“ — vienas iš įgulos narių bando išpranašauti Hunter‘iui dar krante – ir tai ne girtos šnekos. Už ant neįveikiamos uolos iškilusios tvirtovės sienų – paties Ispanijos karaliaus favoritas – žavusis Cazalla, kurio aukos springsta jų pačių genitalijomis, o žiurkės tuo tarpu graužia veidus...
Šis nuotykis teka klasikine vaga: misija neįmanoma seka viena kitą... Tai ir kardų žvangesys liepsnojančioje parako saugykloje, ir dūžtantys į šipulius laivai po patrankų atakos, tropikų uraganai, susidūrimas su prieš šimtmečius išnykusia kanibalų gentimi, užnuodytos strėlės, snaiperiški muškietų šūviai. Ir tai dar ne viskas: pasigardžiavimui dar laukia susidūrimas su KRAKENU – mitiniu jūrų monstru, kuris, būtent, kažkodėl užpuola Hunter‘io laivą... Laimei, Hunter‘is – nepažeidžiamas. Tai vaikinas, kurį smaigstė, skandino, šaudė, traiškė statinėmis ir daužė į šipulius patrankų sviediniais ir pjudė rykliais. Pagaliau, grįžus namo, jį pasitinka kaip išdaviką, suima, „teisingai“ nuteisia ir įkiša į kalėjimą – ir, žinoma, pasisavina grobį. Bet ne tam Crichtonas sukūrė žaviausią piratą. Skiperio juk negalima nemylėti. Už jį juk visas Port Royal‘is. Ir ne todėl, kad jis – tiesiog žavus banditas. Visi juk investavo į misiją! Pabaiga išvis sprogstanti: per vieną naktį išsivaduojama iš kalėjimo ir išskerdžiami visi, stoję skersai kelio. Ir vėl mūsų didvyris – ant pjedestalo.
Crichtonas lieka ištikimas sau: nors istorija pateikiama kaip visiškai išgalvota, skaitytojas pamaloninamas ne vien fantastikos elementais. Skaitytojui smulkiai paaiškinama, kaip 17-os žmonių komanda pasiruošia šūviui, užtaiso ir iššauna „dvi su puse tonos įkaitusios bronzos“ – XVII a. patranką. Kaip valdomas medinis burlaivis braunantis siaurais tarpais tarp koralų... Bet, kaip visada, – tai jau rašytojo genialumas: ne per daug technikos. O dar pridėkime žavias Anglijos karalių dvaro moteris, tiesiogiai ir ne tiesiogiai įsikibusias Hunter‘iui į parankes: tai ir Jamaikos gubernatoriaus dukterėčia, ir gubernatoriaus sekretoriaus žmona. Štai jums kruvina Naujojo Pasaulio piratų sakmė.
Man ši knyga išspaudė džiaugsmo ašarą. Nežinau, kaip kitiems, bet aš iškart prisiminiau Rafaelio Sabbatinio istorijas apie kapitoną BLADĄ (Captain Blood). Tikrą anglišką piratų sakmę. Apie kolonijines cukrinių nendrių plantacijas, romo statinaites, žvilgančias špagas, sidabruotas pistoletų rankenas, bronzinius laivų ir tvirtovių pabūklus, bei neišsemiamus Naujojo Pasaulio lobius...
Knyga jau parduota milijonais egzempliorių. Nežinau, ar todėl, kad tai — paskutinė ir dar po mirties išėjusi Crichtono knyga. Steven‘as Spielbergas seniai planavo pastatyti filmą apie piratus. O taip pat garsusis režisierius ir prodiuseris, didelis Crichtono kūrybos gerbėjas jau įsigijo teises statyti filmą. Scenarijų rašo kitas garsus kūrėjas David‘as Koepp’as. Taip, kad – pasiruoškite išplaukti!
Žinome, kad daugybė knygų ar istorijų suplyšta į skutelius Holivudo ryklių vandenyse, bet, labai tikiuosi, kad „Piratų platumos“ sėkmingai nuburiuos į ekranus. Ši jaudinanti knyga jau atrodo kaip kinas. Tiesiog sklandžiai verčiame piratų enciklopedijos puslapius. Vienas visų laikų mėgstamiausių autorių dovanoja skaitytojams neatremiamą nuotykį apie padūkusius padaužas Naujojo Pasaulio piratus: klasikinę istoriją apie plazdančias bures, žvangančius ginklus, lobius ir išdavystę. Ir, jeigu Spielbergas sugalvos viską pasaldinti dar ir kokiu nors meilės trikampiu... juk damų taip pat turime. Niekas neužpyks, manau.
„Pakelt inkarą! Ten ant kopėčių! Judinkitės!“