Knygos "Lakotų moteris" recenzija
Parašė · 2012.10.13
Kaip vertėja buvau paprašyta pasidalyti mintimis, kuo mane ši knyga sudomino ir kodėl užsidegiau aistra Šiaurės Amerikos indėnams, jų kultūrai, gyvensenai ir bėdoms.
Gal vaizdžiausiai tą mano trauką prie šios išskirtinės kultūros paaiškintų pavyzdys iš garsaus sijų genties šamano Šlubo Elnio knygos.
Šlubas Elnias rodo baltaodžiui į kunkuliuojantį seną, nuo suodžių pajuodusį, šukėtą puodą ant viryklės, iš kurio kyla baltas garas (jame verda vanduo, mėsos gabalai, daug bulvių, – paprastas kasdienis maistas) ir klausia jo: ką tu čia matai? Baltaodis neturi ką atsakyti, jam tai minčių nesukeliantis daiktas, ir tiek. Indėnas jam aiškina:
„Bet aš – indėnas. Aš galvoju apie paprastus, įprastus daiktus, tokius, kaip va šis puodas. Kunkuliuojantis vanduo randasi iš lietaus debesies. Jis reiškia dangų. Ugnis randasi iš saulės, kuri šildo mus visus – žmones, gyvulius, medžius. Mėsa reiškia keturkojus padarus, mūsų brolius gyvūnus, kurie atiduoda save, kad mes galėtume gyventi. Garas – gyvas kvėpavimas. Jis buvo vanduo, dabar jis kyla į dangų ir vėl tampa debesiu. Visi šitie dalykai šventi. Žvelgdamas į šitą puodą, pilną geros sriubos, mąstau, kaip va taip paprastai Wakan Tanka (Didžioji Dvasia, pagrindinis indėnų Dievas, – vert.) manimi rūpinasi. Mes, sijai, daug laiko praleidžiame mąstydami apie kasdienius dalykus, kurie mūsų sąmonėje susiję su dvasiniais dalykais. Aplinkiniame pasaulyje mes matome daug simbolių, kurie mus moko gyvenimo prasmės. Mes turime priežodį, jog baltaodis mato taip mažai, kad jam užtektų vienos akies. Mes matome daug to, ko jūs net nebepastebite. Jūs pastebėtumėte, jei norėtumėte, bet jūs dažniausiai per daug užsiėmę. Mes, indėnai, gyvename simbolių ir įvaizdžių pasaulyje, kur dvasiniai ir kasdieniai dalykai – viena ir tas pat. Jums simboliai – tik žodžiai, išsakomi ar parašyti knygoje. Mums jie – dalis gamtos, dalis mūsų pačių – žemė, saulė, vėjas ir lietus, akmenys, medžiai, gyvūnai, net mažiausi vabzdžiai, pavyzdžiui, žiogai. Mes stengiamės suprasti juos ne galva, o širdimi, ir mums pakanka menkos užuominos, kad suprastume.
Tai, kas jums atrodo įprasta, mums tokio simboliškumo dėka atrodo nuostabu. Tai labai keista, nes mes net neturime žodžio simboliškumui išreikšti, nors esame jo apgaubti. Jūs turite žodį, bet daugiau nieko.“
Čia išsakyta visa indėnų gyvensenos esmė, jos pamatinis ryšis su gamta, kosmosu, natūrali tautos ekologinė sąmonė, kuri išliko gyva, nors tauta buvo metodiškai naikinama ir liko tragiškai sumaitota.
Tauta, kuri žemę vadina ir laiko motina (ir myli ją kaip motiną), o visus jos padarus – savo gimine, tauta, kuri skaito gamtą kaip baltaodis skaito knygą, kuri ją gerbia ir kurią giliai žeidžia pragaištingas mūsų pasaulio siekis ją prievartauti, imti, imti, imti iš jos viską nieko jai negrąžinant, apakus nuo „žalios varlės odos“ (taip indėnai vadina dolerį) godulio, galvojant tik apie save ir užmirštant apie kitus, tauta, kuri didžiausiu savo nacionaliniu turtu skelbia vaikus, nes jie reiškia būsimąsias kartas, žmonių gyvenimą, nenutrūkstantį gyvybės ratą, tauta, kuriai asmeninė gerovė ir siekis pirmauti yra nesuprantami ir ydingi ir kuri auklėja vaikus kolektyvinės gerovės dvasia, verta, kad apie ją žinotų ir iš jos mokytųsi.
Lakotų genties vadas Stovintis Lokys savo genties išmintį aiškina tuo, kad lakotai „žinojo, jog, pasitraukusi nuo gamtos, žmogaus širdis įdiržta, jie žinojo, kad nepagarba tam, kas auga ir gyvena, netrukus atveda prie nepagarbos žmogui. Todėl stengėsi neatitraukti savo jaunimo nuo švelninančios jos įtakos.“ Ohiyesa, vienas didžiausių indėnų šviesuolių, – tuo, kad lakotai „tikėjo, jog turto troškimas – silpnybė, kurią reikia įveikti. Ji remiasi materialiąja žmogaus puse, ir, jeigu leisi jai išsikeroti, ji laikui bėgant sutrikdys dvasinę žmogaus pusiausvyrą. Todėl vaikas nuo mažumės turi išmokti dosnumo grožio. Jis išmokomas atiduoti tai, ką jis labiausiai vertina, kad galėtų patirti davimo laimės skonį.“
Ką apie indėnus žinome mes? Kad jie pliki, išsidažę veidus ir kūnus, apsikaišę erelio plunksnomis ir mojuodami tomahaukais lakstė ant arklių po prerijas ir skerdė baltaodžius kolonizatorius, šaukdami „Hau!“, kaip per savo TV laidas mėgsta kartoti buvęs mūsų intelektualiausias kultūros ministras?
JAV Kongreso bibliotekoje, Smithsonian Institution muziejuose ir įvairiose privačiose kolekcijose yra išlikę daug puikių indėnų genčių vadų bei iškilių žmonių (tarp jų ir moterų) nuotraukų, jos buvo gan plačiai reprodukuotos knygose bei albumuose JAV ir Europoje. Tokios gausybės išraiškingų, gražių veidų, alsuote alsuojančių autentiška gyvenimo patirtimi, rimtimi, darna bei išmintimi aš nebuvau mačiusi niekur, niekada. Jau vien į juos pažvelgus kyla noras įminti jų paslaptį, susiliesti su tuo, ką jie patyrė.
Mano pažintis su šia kultūra įvyko gana atsitiktinai. Prieš keletą metų, kai verčiau Cormaco McCarthy romaną „O tas arklių gražumas“, su drauge amerikiečiu poete važinėjome po spalvingas indėniškas Arizonos, Kolorado bei Naujosios Meksikos vietas. Didingas ir atšiaurus jų grožis mane pritrenkė. Viename Kolorado valstijos mieste užėjome į knygyną ir draugė padovanojo man atminimui amerikiečių indėnų klasikės Lesley Marmon Silko romaną „Ceremonija“ apie nūdienos pueblų indėnų gyvenimą ir skaudžias jų tapatybės problemas. Panorau jį išversti. („Ceremonijos“ vertimą 2009 metais išleido „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“. Didelis jai ačiū.) Tris mėnesius viešėdama vienuose rašytojų kūrybos namuose JAV pietuose važinėjau po indėnų pueblus, pažindinausi su jų kultūra, menais, tradicijomis, teko stebėti jų religinių švenčių apeigas. Patyriau daug netikėtų, gilių įspūdžių, skaičiau daug įdomių tekstų apie pueblų indėnus. „Užsikrėčiau“ jų dvasingumu.
Domėdamasi pueblų indėnų kultūra, sužinojau ir apie Didžiųjų lygumų indėnų kultūrą, susiklosčiusią labai skirtingomis istoriškomis ir teisiškomis aplinkybėmis. Vėliau, viešėdama Niujorko valstijoje, netyčia patekau į amerikiečių vadinamąjį barn bookstore, labai neįprastą ir įspūdingą dviaukštį knygyną, įsikūrusį sename name visiškai negyvenamoje vietoje, vidury miško, ir indėnų literatūros skyriuje nusipirkau Dee Brown Šiaurės Amerikos indėnų istoriją Bury My Heart at Wounded Knee (lietuviškas vertimas išėjo 1984 metais) ir už vieną dolerį nacionalinį bestselerį Lakota Woman su labai gražia jaunos autorės nuotrauka ant viršelio. Nieko apie tą knygą nežinojau. Pradėjau skaityti ir negalėjau atsitraukti. Buvau skaudžiai sukrėsta. Mano JAV kaip demokratiškiausios pasaulio valstybės suvokimas patyrė rimtą metarmofozę. Labai daug kas priminė beveik išdilusius iš atminties Tarybų Sąjungos laikus ir jų skaudžiausias, liūdniausias realijas. O labiausiai sutrikdė tai, kad pasaulis tą akivaizdžią, akį rėžiančią neteisybę ir žmogaus teisių ignoravimą priima kaip savaime suprantamą ir nepaisytiną dalyką. Po poros metų, perskaičiusi „visų laikų talentingiausio pasaulio aktoriaus“ Marlono Brando autobiografiją, radau štai šitaip suformuluotą savo jauseną: žmonės kalba apie skaudžią Amerikos indėnų būklę taip, „tarytum tai kažkas, kas įvyko kitoje planetoje, kitoje eroje – lyg sausra Pusiaujo Afrikoje ar Juodasis Maras keturioliktojo amžiaus Europoje, lyg šimtų tūkstančių nekaltų žmonių išskerdimas buvo savotiška istorinė įdomybė, netgi Dievo veiksmas, lyg žmonija čia niekuo dėta ir nėra už tai atsakinga...
Mane stulbina, kaip mažai didžiuma amerikiečių žino apie indėnus ir kaip mažai juos supranta ir užjaučia. Mane glumina, kad dauguma žmonių rimtai nežiūri į tą faktą, kad ši šalis buvo pavogta iš čiabuvių ir kad per tą procesą milijonai jų buvo išžudyta. Tai buvo iššluota iš nacionalinės sąmonės, tarytum to niekada nebuvo, – o jei ir buvo, tai buvo taurus aktas, atliktas Dievo, civilizacijos ir pažangos vardan... Jeigu žmonės šitaip nepaisytų Holokausto, į juos būtų pažvelgta su didžiule nuostaba. Bet dauguma mūsų taip žvelgia į Amerikos indėnus. Mano galva, indėnų išžudymas buvo dargi didesnis nusikaltimas prieš žmoniją: jis nusinešė ne tik daugiau gyvybių, bet tai buvo nusikaltimas, vykdomas kelis amžius ir savotiškai tebevykdomas iki šiolei.“
Amerikos valdžios pareigūnai pasirašė beveik 400 sutarčių su indėnais, kuriose esama štai tokios formuluotės: „Kol upės tekės, kol saulė švies ir augs žolė, ši žemė amžiais bus jūsų, ji niekada nebus iš jūsų atimta ar parduota be jūsų specialaus leidimo“ – ir visos jos buvo sulaužytos su teismų sankcija bei palaiminimu. Net ir tuomet, kai federalinė valdžia neva ragino laikytis sutarčių, kolonistai, rančų bei kasyklų savininkai, nepaisydami įstatymų, grobė turtingiausius slėnius, vešliausius miškus ir turtingiausias iškasenomis žemes, karo lyderiai, tokie kaip generolai Sheridanas, Custeris ir kt. atvirai ragino išnaikinti visą indėnų rasę ir skerdė juos kaip įmanydami, indėnų marinimas badu ir pastangos sunaikinti jų kultūrą buvo nacionalinės politikos dalis.
„Lakotų moteryje“ tie skaudūs dalykai išsakyti labai asmeniškai ir autentiškai, ir jaučiau profesinę (kaip kultūrų transliatoriaus) pareigą prisidėti prie lietuvių skaitytojo supažindinimo su tais skauduliais. Knygą verčiau Amerikoje, Montanos valstijoje, tikėdamasi, kad galėsiu aplankyti joje minimas vietas. Iki Pietų Dakotos nusigauti nepavyko, bet liūdną, dramatišką kaimyninių Montanos ir Vajomingo valstijų indėnų rezervacijų būklę mačiau, susipažinau su naujais, man iki tol nežinomais faktais ir norėčiau tęsti to liūdno likimo tautos istorijos dokumentų viešinimą. Esu dėkinga „Baltų lankų“ leidyklai už galimybę išleisti šią knygą.
Baigti norėčiau viena JAV XIX amžiaus senatoriaus citata, suaktualinančia šią problemą ir ją susiejančia su mūsų laikais: „Aš žinau, kas yra indėnų nelaimė. Jų nelaimė – anaiptol ne tai, kad jie yra nykstanti rasė, ne tai, kad jie silpna rasė. Jų nelaimė – kad jie turi didžiulius turtingos žemės plotus, kurie sužadino galingų korporacijų ir galingų individų godulį.“