Knygos "Lapė ir kaliošai" recenzija
Parašė · 2012.10.13
„Šios knygelės autorius – d ė d ė L i u d v i k a s, rašytojas, panašus į linksmą meškiną. [...] Šioje knygelėje rasite daugybę p o k š t ų, skirtų ir vaikams, ir suaugusiems, nes meškinas Liudvikas neskiria vaiko nuo suaugusiojo.“ Tokia tiesa bylojama žalsvos vaikiškos knygelės anotacijoje. Ir ši tiesa labai panaši į g r y n ą t e i s y b ę, nes:



1. Šios knygelės autorius iš tikro neskiria geltonsnapio pyplio nuo juodaūsio abituriento, pasakos nuo ekonomikos vadovėlio, l i t e r a t ū r o s n u o i d e o l o g i j o s – mažiems vaikučiams jis aiškina suaugėlišką ekonomikos pagrindų teoriją. Štai ištrauka iš knygos skyrelio „Bernadeto verslo planas. Trys auksinės taisyklės“: „Tu įduodi man savo santaupas, o aš drožiu į Vilnių ir nuperku tau batukus. Aišku, gali įtarti, kad paspruksiu su visomis tavo santaupomis, o tu liksi čia, miške, it musę kandusi, bet yra trys garbingo verslo taisyklės, kurių privalo laikytis kiekvienas smulkus verslininkas, toks kaip aš, na ir tu. Pirma, reikia pasitikėti verslo partneriu, kitaip joks verslas nesiseks. Antra, vieną kartą apgavęs savo partnerį, smulkusis verslininkas užkerta kelią savo smulkųjį verslą tęsti. Taigi būčiau labai kvailas ir negudrus, jei imčiau tave, Felicija, apgaudinėti, nes tau vėliau dar prireiks ne tik batukų, o ko nors brangesnio, pavyzdžiui, kvepalų, papuošalų, auskarų ar brangių vaistų nuo senatvės, ir aš vėl galėsiu tau maloniai pasitarnauti ir parnešti gėrybių iš Vilniaus. O trečia taisyklė – jei nori turėti naudos, visada šiek tiek privalai rizikuoti. Kuo labiau rizikuoji, tuo didesnės naudos gali tikėtis“ (p. 25–26).



2. Šios knygos autorius yra tikras pokštininkas, žaismingos vaikiškos pasakaitės forma gebantis išdėstyti sausas k a p i t a l i s t i n i o a g i t p r o p o tiesas. Viename interviu (www.vakarozinios.lt, 2008.I.6) L. Jakimavičius skiedė: „Tai psichodelinė pasaka vaikams, pasakojanti apie tai, kaip toks vienas Zuikis važiavo į Vilniaus miestą Lapei batelių pirkti, bet pinigus pakeliui išleido, todėl parvežė jai skylėtus kaliošus.“ Jis, aišku, užmiršo pridurti, kad tas Zuikis – tai „smulkiojo verslo atstovas“, Vilnius – „nupiginimų ir išpardavimų“ miestas, o visa fabula turi realų sociopolitinį kontekstą – žvėrys užsiima „garbingu“ verslu, laisvalaikiu ilsisi „tinkamose“ smuklėse, renka „gerus“ merus ir pan. Todėl didžiausiu pokštu reikia laikyti faktą, kad šiais laikais toliau leidžiama didaktinio ir agitacinio pobūdžio vaikų literatūra, primenanti fantastines istorijas apie gerąjį dėdę Leniną, kuris vaikystėje atliko ne vieną žygdarbį, pvz., pasiaukojamai saugojo knygas nuo užpuolikių žąsų.



3. Šios knygos autorius – išties linksmuolis dėdulė. Parašęs mokomosios ekonominės literatūros priemonę jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, kurią reiktų vadinti ne „Lapė ir kaliošai“, o „V a r t o t o j a s i r p r e k ė“, jis, pasakodamas apie šią knygą, lyg niekur nieko dėsto: „Kalbu ne apie pinigus – šiuo aršiojo kapitalizmo laikotarpiu ir taip visi apie juos šneka. Atvirkščiai – aš manau, kad reikia gyventi, galvoti apie gyvenimo skonį, pilnatvę, o ne apie pinigus. O tą pilnatvę juk suteikia ne kas kitas kaip kultūra“ (tas pats interviu). Deja, LR kultūros rėmimo fondas, parėmęs šią knygą, teikia ne pilnatvę, o pinigus, kuriuos turėtų teikti literatūrai, o ne liberalizmo ideologiją skelbiančioms brošiūroms. Tokias linksmojo dėdulės „pasakas“ turėtų remti Lietuvos laisvosios rinkos institutas arba Lietuvos pramonininkų konfederacija.