Knygos "Dharmos valkatos" recenzija
Parašė Admin· 2012.10.03
Apie Kerouaco kūrybą esu girdėjusi dar ankstyvoje paauglystėje. Žinojau jo romaną „Kelyje“. Bet netraukė skaityti. Kaip ir niekada nesu varčiusi „Mažojo princo“ ir kitų knygų, kurias mokyklos laikais bendraminčiai ryte rydavo, o prariję giliai rūktelėdavo ir rekomenduodavo. Arba kai kurios knygos tiesiog laukė tinkamos minutės. Pamenu, gal vienuoliktoje klasėje močiutės palėpėje atradau Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“. Intrigavo trys stori tomai, kurie atrodė nepasiekiami ir neįveikiami. Kliūtis mėgstu, o ir neprieinami dalykai vilioja, bet paskaičius keletą puslapių supratau, kad kol kas man Tolstojaus nereikia, palauksiu, kol pienas nuo apgamuotos lūpos nudžius. Turbūt su „Dharmos valkatomis“ panašiai. Na, nė velnio aš jų nebūčiau supratusi mokyklos laikais. Turiu galvoje ne turinio sunkumą ar daugiaprasmiškumą. Tiesiog tuo metu Kerouacas būtų buvęs tiesiog kietas bičelis, bitnikų atstovas. O dabar jau kitaip. Gal dėl to, kad tik dabar blaiviai įvertinau pagrindinio romano herojo pasiūlytas „arba arba“ alternatyvas. Ir jau buvau pasirinkusi vieną iš jų. Bet nuo pradžių:
Gaila, kad čia ne Amerika, o jei ir būtų Amerika, nežinia ar dar galima tranzuoti traukinius. Esu tranzavusi lėktuvais, mašinomis, bet ne traukiniais. O „Dharmos valkatose“ pagrindinis knygos herojus Rėjus Smitas juos tranzuoja: „Na, mes, valkatos, vadiname jį Vidurnakčio vaiduokliu, įlipi Los Andžele ir iki pat ryto San Franciske niekas tavęs nebepamatys – taip greitai jis skrenda“(p.7). Smitas iš pradžių nelaikė savęs Dharmos valkata, net nežinojo, kas tai yra.
(„...visas pasaulis pilnas klajoklių su kuprinėmis, Dharmos valkatų, kurie atsisako paklusti bendram reikalavimui vartoti produktus ir dirbti dėl privilegijos įsigyti visą tą mėšlą“ (p.86)).
Tiesiog nusivylęs amerikiečių viduriniosios klasės abejingumu Smitas leidžia savo dienas medituodamas, domėdamasis Budos mokymusi. Jis valkatauja, nes taip protestuoja prieš žmogiškąją tuštybę, vartotojiškumą: „..dėl savo karmos gimiau Amerikoje, kur niekam nelinksma ir niekas niekuo netiki, ypač laisve“ (p.30). Smitas sutinka Džefį Raiderį, kurį kaipmat identifikuoja kaip dvasinį idealą: „Mažasis šventosios Teresės valkatėlė buvo pirmas mano sutiktas tikras Dharmos valkata, o paskui sutikau patį pirmąjį Dhramos valkatą – kaip tik jis, Džefris Raideris, ir sugalvojo šį pavadinimą“. Du jauni vaikinai įsitraukia į entuziastingas dharmos arba tiesos paieškas. Jų pagrindinis tikslas – dzeno kelias, „nieko neveikimas“, kurį pasiekti jie tikisi kopdami į aukštas uolas ir gaudami vienatvės pamokas, supratimą, kad „neįmanoma nukristi nuo kalno“. Tačiau greta budizmo ir buitį užpildančios vienatvės jie mėgaudavosi visai gyvenimo malonumais: vynu, moterimis. Moteris ypač mėgo Džefris, o Smitas jų bijojo, nes iš aistros atsiranda gimimas, o iš gimimo tiesiausias kelias į kančią ir mirtį. O Džefris mėgo propaguoti „Jab-Jum“: meditacinį seksą.
O kalbant apie pradžioje minėtas alternatyvos: „arba miegoti po atviru dangumi, šokinėti į priekinius traukinius ir daryti kas šauna galvon, arba sėdėti priešais margą televizorių su šimtu kitų pacientų beprotnamyje ir džiaugtis „rūpesčiu“ (p. 105). Aš mintyse pasirinkau vieną iš šių alternatyvų, todėl „Dharmos valkatos“ man ypač artima. Ji įkvepia, paskatina. Ir nors knyga parašyta seniai, jos idėjos artimos ir nemirtingos iki šiol.
Pabaigai viena trumpa istorija iš romano. Smitas tranzuodamas namo sustabdo sunkvežimio vairuotoją, kuris pasiskundžia, kad Meksikos užeigose visi bifšteksai jam per maži. Tuomet Smitas pasiūlo jam parduotuvėje nusipirkti mėsos gabalą ir jis jam kur nors dykumoje iškeps patį skaniausią pasaulyje bifšteksą. Kepsnys buvo tikrai skanus. Vairuotojas nusijuokęs tarė: „Aš žudau save, maluosi šituo trantu, lakstau pirmyn atgal iš Ohajo į Los Andželą ir užkalu daugiau, nei tu kada esi turėjęs rankose per visą valkatišką gyvenimą, bet gyvenimu mėgaujies tik tu, ir ne vien tai – mėgaujies neardamas ir neužkaldamas didelių pinigų Taigi kas gudresnis – tu ar aš?“