Knygos "Kitas gyvenimas" recenzija
Parašė · 2012.10.13
Å ioje knygoje, kaip ir visose Jodi Picoult kÅ«riniuose, autorÄ— dÄ—sto kaip keiÄiasi mÅ«sų požiÅ«riai skirtingais gyvenimo periodais. Siužeto centrinÄ—je linijoje figÅ«ruoja Peidžė (paraÅ¡yta pirmuoju asmeniu) ir jos vyras Nikolas (pasakojama treÄiuoju asmeniu). Daug labiau simpatizavau Peidžei, galbÅ«t prie to prisidÄ—jo ir jos asmeniÅ¡kesnis pasakojimas pirmuoju asmeniu. TaÄiau bÅ«ta ir priežasÄių, dÄ—l kurių man nepatiko Nikolas. Apie jas truputį vÄ—liau.
Savyje Peidžė neÅ¡ioja keletÄ… skaudžių vaikystÄ—s prisiminimų. Kai ji buvo penkerių, jÄ… paliko mama. Nuo to laiko Peidžę augina vienintelis tÄ—vas. Kai jai sukako aÅ¡tuoniolika, ji nusprendÄ— pasidaryti abortÄ…. To pasekoje iÅ¡siskyrÄ— su vaikinu - ji bijojo pasakyti jam apie savo abortÄ…, todÄ—l tiesiog pabÄ—go. IÅ¡ pradžių buvo sunku suprasti kodÄ—l ji taip pasielgÄ—. Tikriausiai ji dar nebuvo pasiruoÅ¡usi motinystei ir labiau norÄ—jo mokytis koledže, kur ir įstojo. Nepabaigusi mokslų ji paspruko į ÄŒikagÄ… ir įsidarbino apleistoje užkandinÄ—je, kur dirbo padavÄ—ja ir pieÅ¡Ä— klientų paveikslus. Peidžė puikiai pieÅ¡Ä— ir turÄ—jo nesuvokiamÄ… gebÄ—jimÄ… į pieÅ¡inį įterpti tuos daiktus, kurie klientams buvo svarbÅ«s, nors paÄiai Peidžei apie tai nebÅ«davo užsiminima. Klientus tai stebino.
Vieną dieną Peidžė užkandinėje susipažino su Nikolu, būsimu savo vyru. Nikolas gyveno puikiai ir neilgai trukus jis pasipiršo Peidžei, pastaroji sutiko. Po kelių metų jiedu susilaukė vaiko. Neilgai trukus ją ėmė varginti motinystės pareigos, o Nikolas visai to nesuprato ir, rodos, visai nenorėjo suprasti. Tiesą sakant, ilgas valandas jis dirbo širdies chirurgu ir po to darbų nebeturėjo noro padėti žmonai prižiūrint vaiką. Dėl to šis personažas man ir nepatiko. Jis nesuprato, kad nors jis ir turėjo keletą progų atsikvėpti, jo žmona tokios prabangos negalėjo sau leisti. Vaiko priežiūra reikalauja darbo dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
Kita priežastis, kodėl man nepatiko Nikolas buvo ta, kad jis buvo nenuoširdus. Atlikinėdamas kai kuriuos dalykus pridurdavo, kad tai daro tik dėl jos, nors jam daug labiau rūpėjo jo paties asmeninė sėkmė, padėtis visuomenėje. Kai kuriomis vietomis jis buvo pernelyg užsispyręs ir susikoncentravęs į save.
Kad ir kaip ten bÅ«tų su Nikolu, Peidžė tiesiog nebegalÄ—jo pakÄ™sti kasdienių rÅ«pesÄių ir tiesiog pabÄ—go. Ji nusprendÄ— surasti savo mamÄ…, kuri kadaise jÄ… paliko. Ji suranda savo mamÄ… ir praleidžia su ja Å¡iek tiek laiko, kalbÄ—damos apie praeitį. Ilgainiui iÅ¡ atranda save ir savo motyvacijas iÅ¡ naujo. Tuo tarpu Nikolas pradeda suprasti, koks sunkus darbas yra vaiko priežiÅ«ra. Neilgai trukus po Peidžės iÅ¡vykimo jis papraÅ¡o savo tÄ—vų pagalbos, nors retai su jais bendravo. Galiausiai Peidžė grįžta, nors Nikolas ir nelinkÄ™s taip greitai atleisti. Manau, kad kiekvienas sveiko proto žmogus supyktų, jei jį kas taip staiga ir netikÄ—tai paliktų, taÄiau Nikolo pyktis ir užsispyrimas buvo pernelyg didelis. Nors paÄiam Nikolui ir nesimpatizuoju, jo mama yra kitokia. Kadaise ir ji ieÅ¡kojo savÄ™s sunkiu gyvenimo laikotarpiu, tad vienintelÄ— puikiai supranta Peidžės jausmus ir pataria jai.
Nesupraskite manÄ™s klaidingai. Nemanau, kad Peidžė pasielgÄ— tinkamai palikdama kÅ«dikį ir vyrÄ…. TaÄiau giliai Å¡irdy jauÄiu, kad priežasÄių tam bÅ«ta. Ji manÄ— esanti prasta motina ir kad kÅ«dikiui bus geriau be jos. Tai nebuvo tiesa, žinoma, taÄiau ji nuoÅ¡irdžiai tuo tikÄ—jo, ko pasekoje ir pabÄ—go.
NeklysÄiau pasakydama, kad knygos tema prikausto dÄ—mesį. Skaitant jÄ… sukyla nemažai emocijų, tiek teigiamų, tiek neigiamų. Nesu tikra, kodÄ—l save atpažinau Peidžės vietoje (aÅ¡ vieniÅ¡a ir neturiu vaikų), bet kartais taipogi pervargstu nuo sunkaus gyvenimo. Galiausiai, manau, kad savojo AÅ¡ paieÅ¡kos yra universali tema, kuri aptariama ir Å¡iame kÅ«rinyje. Rekomenduoju!