Knygos "Apsivalymo ritualas" rezencija
Parašė Admin· 2012.10.03
Romane „Apsivalymo ritualas“ (1997) sprendžiamas amžinas žmogaus ir gamtos konfliktas. Romano herojÄ— Diana Džekmen, vaikystÄ™ praleidusi Meino valstijos giriose, tÄ—vo ir prodÄ—dÄ—s - mikmakų genties indÄ—no Å¡amano - globojama Mažoji VarniÅ«kÅ¡tÄ—, iÅ¡moko bÅ«ti laisva ir jausti pasaulį, kuris daugeliui civilizacijos iÅ¡augintų žmonių lieka nesuvokiamas. Tapusi programuotoja, atstumta žmona, praradusi vaikus, ji bando atgauti dvasinÄ™ pusiausvyrÄ…, bet atsiduria žavioje, pirmapradÄ—je ir... mirties valdomoje karalystÄ—je. Septyni medžioklÄ—s mÄ—gÄ—jai ir žurnalistas susirenka Britų Kolumbijos giriose, atskirtose nuo civilizacijos, vaikytis elnių galingais ragais. TaÄiau kažkas stebi medžioklÄ—s puotÄ… - kažkokia beprotiÅ¡ka, smurtaujanti jÄ—ga, kuri medžiotojus vienÄ… po kito suseka, nukauna ir iÅ¡mÄ—sinÄ—ja tarsi jų medžiojamus žvÄ—ris. NetikÄ—tai medžiotojai patys virsta... grobiu. Tik kas tas žudikas, tas greitas, negailestingas, savo aukÄ… pažįstantis prieÅ¡as? Koks tikrasis Å¡iurpiųjų žudynių tikslas? Ir Mažoji VarniÅ«kÅ¡tÄ— (ko nepadarytų Diana Džekmen) stoja susigrumti su prieÅ¡u akis į akį...
SavotiÅ¡kas kÅ«rinys. Galima bÅ«tų priskirti jį prie detektyvų - pagal tai, su kokia įtampa vyksta veiksmas, kaip siaurÄ—ja galimų įtariamųjų ratukas, kaip įnirtingai stengiamasi surasti žudikÄ… anksÄiau, negu jis nužudys sekanÄiÄ… aukÄ…, o sekimo elnio pÄ—dsakais azartÄ… pakeiÄia žmogaus pÄ—dsakų tyrinÄ—jimas, stengiantis iÅ¡ jų suprasti, koks gi maniakas laukia ten, kitam Å¡ios pÄ—dsakų grandinÄ—s gale.
Iš dalies galima būtų padėti šią knygą į siaubų lentynėlę - pagal tai, kaip vizualiai vaizdingai ir išsamiai aprašinėjami išskerdinėti žmonių kūnai, pagal žiaurumą, su kuriuo tenka susidurti knygos veikėjams (kai kuriems akis į akį, kai kuriems dar artimiau), taip pat ir dėl vietomis labai pavykusiai sukurtos baimės atmosferos, kai miškų gūdumoje staiga apima stiprus jausmas, kad tave kažkas stebi. Ir tas „kažkas“ - aiškiai ne gero linkintis. Gal net apdovanotas demoniškomis galiomis, nes, kad ir ką veikėjai darytų, žudikas vis lenkia juos keliais žingsniais.
Nedideliam laukinÄ—s gamtos mylÄ—tojų bÅ«reliui tenka iÅ¡gyventi nerimÄ…, panikÄ…, persekiojimo siaubÄ…, mirties nuojautÄ… - visus medžiojamo žvÄ—ries jausmus, nors iki Å¡iol jie buvo tie, kurie paspausdavo Å¡autuvo gaidukÄ… ir pasididžiuodami skaiÄiuodavo nuÅ¡auto elnio ragų atÅ¡akas. DÄ—l to Å¡i knyga, ko gero, rastų pritarimÄ… žaliųjų bei jiems prijauÄianÄių gretose, nes Äia akivaizdžiai parodoma tai, kaip bÅ«na, kai iÅ¡ medžiotojo staiga pats tampi kažkieno grobiu ir tada gali savo kailiu pajusti tai, kad tavo medžioklÄ—s azartas kitai gyvai bÅ«tybei reiÅ¡kia mirtį.
Pagaliau kažkÄ… sau Å¡ioje knygoje gali rasti ir tie, kurie pritaria idÄ—joms, kad sugrįžimas į gamtÄ… yra didžioji vertybÄ—, kuria pripratÄ™ prie civilizacijos teikiamų patogumų žmonÄ—s nebegali ir nebenori pasinaudoti, kuriems įdomi pasirodys indÄ—niÅ¡ka pasaulėžiÅ«ra apie mus supanÄių nematomų pasaulių egzistavimÄ…, nenutrÅ«kstanÄiÄ… gyvybÄ—s ir mirties grandinÄ™ bei pasÄ…monÄ—s vizijų svarbÄ….
Dar dvi dėmesį patraukusios detalės - nuoširdi autoriaus antipatija spaudos atstovams ir tai, kad pagrindinė veikėja - moteris. Visada intriguoja, kai autorius vyras pagrindine veikėja pasirenka moterį ir rašo pirmuoju asmeniu, stengdamasis pažvelgti į pasaulį moters akimis ir perteikti jos jausmus. Kartais tai gal ir neužkliūva, bet kartais ima ir išlenda kaip yla iš maišo tipiškai nemoteriškas elgesys - ką gi, irgi savotiškai įdomu.